PVM padidinimas leidybai - taip tiems leidÄ—jams ir reikia ar antras spaudos draudimos po Muravjovo?
Niekada nebuvau aistringa knygų pirkėja. Kaip ir pridera studentei, dažniau varstau bibliotekų nei knygynų duris. Į tas parduotuvėles veikiau užeinu pasišilti ir akių paganyti, o ne papurtyt savo ploną piniginę. Kievieną dieną jaučiau, kaip mano pinigų krepšelis nepaliaujamai lengvėja, bet kažkaip nepriauga. Negalvojau apie visus mokesčių didinumus, nes viso to rezultatas- dar plonesnė mano piniginė. Ir dar labiau suveržti diržai. Ir visai nenoriu gadintis nuotaikos niūrių valstybės planų paviešinimais liaudžiai. Bet čia ir “užsikabinau”. Vos įvedus sakinį “pvm padidinimas leidybai”, pasipila lavina. Juokinga, bet net ir straipsniai įrėminti juodai. ‘’Mirtis” šaukia jie. O toji mirties baimė dar labiau užgniaužia jau vos po kelių minučių akių bėgiojimo tekstu.  Na, bet visad yra švieselė. Mirtis gręsia ne mums. Leidybai. Tačiau po dar kelių minučių aš imu tuo abejoti. Žuvusi kultūra, masiškai metami lauk leidyklų, spaustuvių darbuotojai. Jų paimtos paskolos. Žlugusi galimybė jas grąžinti. Bankrotai. Alkani vaikai. Galbūt net prarastas menkutis stogas virš kelių jaunų galvelių. Teismų stalus storai apklos šiugždantys balti popieriaus lapai, padailinti juodu nuosprendžiu ne vienam. Taip. Mano mintys tampa jaudai pilkos. Taip, mes tapsime tauta, neskaitančia knygų. Nepažįstančia spalvų. Buki milijoną kartų kartojami televizijos serialai okupuos mintis. Mažučiai vaikai nebežinos, ką reiškia Sneiguolė. Bet visi išvardins pokemonų vardus. Aš prisimenu, kad vaikystėj knygose man spalvų trūko. Bet netrūko raidžių. Netrūko tekstų. O vaivorykštės trūkumą kompensuodavo “ Labanaktukas”,  filmukai  apie bembius, apie coliukes, princeses, teatrus, dulkių siurblius. Darbar mūsų ateities karta skendės pilkų arba nesveikai ryškių fantazijų pasaulyje. O tėvai ir vėl griebsis “Made in China”  varlyčių, barbyčių, konstruktorių- instruktorių ir visokio lengvai plėšomo pliušo. Savo akim matau, kaip mielai tėvai skaito pasakas vaikiukams. Man neskaitė. Buvo per daug ilga ir nuobodu. Ir vėl atplaukia mintis-nebeliks šiltų vakarų, “labanaktis, zuikuti”, “labanakt, tėveli”.  Ne ne ne. Nieko. Ir jau gal nebereikia sakyti “koks nuostabus pasaulis”. Kai diržas smarkiai veržia, pasaulis ima suktis visai į kitą pusę.